Puodelis šiltų svajonių

Aš čia. Gyva, sveika, nesvarbu, nes esu čia. Ne visam laikui , užtektinai , kad pasakyčiau tai ką noriu , žmonėms kurių bijau. Gal būt reikėtų jiems tai parodyti jausmais? Gal būt pakišti raštelį po dovana kurios neturiu? Abu atvejai , skamba ganėtinai keistai. Norėčiau ,kad žmonės iš tikrųjų suprastu kas aš esu , ką jaučiu , ir ko noriu. Ne visi žmonės turi gebėjimą suprasti kitus, net gi savę. Visi tik nori pasiekti "žaidimo" tikslą, ir pabėgti. Bet ne visi supranta, kad jeigu pabėgsi , žaidimas baigsis. Nebebus žaidėjų , nebebus žaidimo. Gal reaguoju itin jautriai į visa tai , gal kiek per švelniai. Mano galvose sukasi žodžiai gal..gal..gal.. Čia tik žodis iš trijų raidžių.. Ahh.. dar vis užuodžiu jo skanią arbatą , ir pianino garsą.. Užuodžiu jo kvepalus, prisilietimus, jausmus man. Per tam tikrą laiką, kvapas išnyksta, bet prisiminimai lieka. Manau reaguoju per stipriai, kad taip viskas išėjo, bet kas kitas jeigu ne aš. Jis praeidamas pro manę nusišypso , lyg mes būtumėm vis dar kartu.

Bet aš džiaugiuosi , kad jis išmoko šypsotis. Kaip dar buvom kartu, sakė , kad nemėgsta šypsotis. Bet džiaugiuosi kad aš jį išmokinau.. Sakydavau jam savo nuomonę apie gyvenimą, ir jis pagaliau manę suprato , pradėjo šypsotis.. Taip jis man suteikė viską , ko aš norėjau , viską ką tik galiu gauti.. Kas geriau už kiekvieną rytą ir vakarą išgirstą žodį "myliu"..

Čia ir pabaiga, viso to , kas buvo gražu. Gyvenimas nėra gražus , ir nesišypso jums. Gyvenimui reikia pateikti priežastį kad jis šypsotųsi. Sakau tai jums iš patirties.